Domantė Ruikytė

Taip, galbūt gydymas atrodo labai sunkus ir baisus. Tai yra natūralu, bet taip atrodys tik pačioje pradžioje,
vėliau tiesiog įsisuksite į gydymo procesą ir galiausiai pasieksite sveiką ir gražią šypseną.



Domante, koks buvo Jūsų gyvenimas iki operacijos? Kokių rūpesčių sukeldavo netaisyklingas sąkandis ir žandikaulių padėtis?

Iki gydymo pradžios aš nesusimąstydavau apie tai, ar mano sąkandis yra taisyklingas, ar ne - tiesiog kramtydavau maistą taip, kaip išeidavo. Man pasisekė, kad mano žandikaulio patologija (per siauras bei per mažas viršutinis žandikaulis) nesukėlė didelio bei labai pastebimo veido iškraipymo. Dėl žandikaulio patologijos abi iltys buvo aukščiau, nei kiti dantys - jos tiesiog netilpo. Mane supusiems žmonėms tokia estetika nekliuvo, kadangi prie vaizdo priprantama ir jis tampa įprastu, bet sutikus naujus žmones... dantys traukė dėmesį, kalbėdama ar juokdama pastebėdavau, kad jie žiūri į mano dantis, o visa tai blaškydavo pašnekovą bei trikdydavo mane pačią. Mokykloje kartais tekdavo išgirsti vienokių ar kitokių replikų dėl dantų.


Iš kur sužinojote apie tokį gydymo būdą ir kas paskatino jį pasirinkti?

Mano mama domėjosi, kaip būtų galima ištaisyti prastą sąkandį, kol viena mažo miestelio odontologė pasakė, kad reikia tiesiog ištraukti iltis ir problema bus išspręsta. Mama nesutiko su tokiu problemos sprendimu ir kreipėsi į kitus specialistus. Viena odontologė pasiūlė bandyti nešioti „treinerį“, o jam nedavus naudos, buvo patarta nešioti dantų plokštelę. Nešiojant plokštelę ėmė plėstis viena žandikaulio pusė ir viena iltis leistis žemyn, o kita pusė nesikeitė. Tuomet gydytoja pasiūlė sulaukti 18 metų ir kreiptis dėl chirurginio gydymo. Taigi, sulaukusi 18metų, baigusi mokyklą ir įstojusi į universitetą Kaune, kreipiausi į ortodontę Dalia Latkauskienę, apie kurią sužinojau iš interneto bei pažįstamų žmonių rekomendacijų. Įvertinusi mano sąkandį, ji nusiuntė mane vizitui pas gydytoją Simoną Grybauską.  Vizito metu buvau supažindinta su preliminariu gydymo planu ir laukiančia viena, o būtinybei esant, ir antra operacija, gydymo trukme. Išėjusi iš gydytojo kabineto ir eidama Laisvės alėja negalėjau sustabdyti skruostais riedančių ašarų. Aš išsigandau! Išsigandau visų tų operacijų, tokių ilgų gydymo metų, nežinojau, ar man pavyks suderinti prasidėjusias studijas su gydymu... bet šalia ėjusi mama mane ramino ir tikino, kad viskas bus gerai. Taip ir prasidėjo apie 5 metus trukusi mano kelionė gražios šypsenos link.


Ar iki pasirenkant ortognatinį gydymą teko domėtis kitų žmonių patirtimi, nuomonėmis? Kokia buvo aplinkinių reakcija, kai sužinojo, kad nusprendėte operuotis?

Daug žmonių aplinkui sakė ,,kam tau ta operacija, kam toks sunkus bei ilgas gydymas, paimk ir išsirauk tas iltis, ne vienam jau taip padarė... ir pinigų ir laiko sutaupysi“ arba ,,nesugebėsi ir gydytis, ir studijuoti, per tuos dantis dar ir studijų nebaigsi“. Tokiems žmonėms bandydavau paaiškinti, kad šis gydymas būtinas dėl mano sveikatos, dėl taisyklingo sukandimo, kad dantų rovimas nėra tinkama išeitis, kad ji pašalintų problemą tik vizualiai, bet liktų netaisyklingas dantų paviršių dėvėjimasis bei ateityje grėstų žandikaulio sąnarių problemos dėl netinkamo maisto kramtymo.


Kaip vyko gydymo procesas? Kokios buvo sunkiausios akimirkos? Labiausiai džiuginančios?

Per visą gydymo procesą prireikė daugybės vizitų tiek pas Simoną Grybauską, tiek pas Dalią Latkauskienę. Dabar, kai vizitų beveik nebeliko, jų net ima trūkti. Keista, kad nebereikia lankytis taip dažnai, nes ilgainiui tai jau buvo tapę įpročiu. Po pirmosios savo operacijos (viršutinio žandikaulio skėlimo) atsigavau greitai, vienintelis išbandymas buvo mityba - vien skysta dieta. Dar ir dabar su šypsena prisimenu, kaip per draugės gimtadienį „blenderiu“ tryniau kepsnį su bulvėmis ir skonis buvo toks, lyg valgyčiau paštetą. Per antrąją operaciją buvo padaryta kur kas daugiau, nei per pirmąją, todėl ir visas gijimo procesas buvo sunkesnis bei ilgesnis. Pirmosios savaitės po operacijos buvo sunkios tiek fiziškai, tiek emociškai (skausmas, nepatogumas miegant dėl veido kaukės, veido sutinimas, aplinkinių žmonių reakcija į sutinusį veidą). Norėjosi kuo greičiau grįžti į senąjį gyvenimą prieš operaciją. Labai laukiau, kada nuslūgs veido sutinimas ir veidas bus toks, kaip anksčiau, bet nuslūgus sutinimui ir žiūrint į veidrodį jis buvo kitoks. Atrodė, žiūri į save, bet ten tu kitokia, ne ankstesnioji tu. Prireikė maždaug trijų dienų, kai nebebuvo keista žiūrėti į save veidrodyje.


Kas, Jūsų akimis, labiausiai svarbu apsisprendžiant ir renkantis ortognatinį gydymą? Ką galėtumėte patarti kitiems žmonėms, susiduriantiems su panašia situacija?

Žmonėms, kurie dar tik svarsto, ar jiems tikrai reikia tokio gydymo, patarčiau nedvejoti ir žengti žingsnį siekiant pašalinti trūkumus, kurie trukdo bei riboja jūsų gyvenimą. Taip, galbūt gydymas atrodo labai sunkus ir baisus. Tai yra natūralu, bet taip atrodys tik pačioje pradžioje, vėliau tiesiog įsisuksite į gydymo procesą ir galiausiai pasieksite sveiką ir gražią šypseną, gal net truputį pasikeitusį veidą, kaip mano atveju. Visa tai - naujam gyvenimo etapui. Svarbiausia prieš apsisprendžiant ir renkantis ortognatinį gydymą yra nusiteikti keistis, susitaikyti su galimais pokyčiais ir jų nebijoti. Žinoma, taip pat svarbus ir aiškus suvokimas, kad tai kainuos nemažai jūsų laiko, kantrybės. Tai taip pat yra ir nemenka finansinė investicija į save ir savo sveikatą. Džiaugiuosi, kad gydymas nė kiek nesutrikdė mano studijų ir jau greitai baigsiu net šiek tiek ilgiau nei gydymas trunkančias studijas.


Kaip pasikeitė Jūsų gyvenimas po gydymo (iš visų pusių - tiek asmeninės, tiek ir profesinės)?

Pasibaigus visam gydymo laikotarpiui jaučiuosi nuostabiai. Vis nenustoju šypsotis, esu labai laiminga, pasitikėjimas savimi išaugo 110%, mielai bendrauju su naujai sutiktais žmonėmis, o tai labai svarbu mano būsimame darbe baigus studijas ir visame mano tolimesniame gyvenime.


Jeigu galėtume atsukti laiką atgal, jau žinodama ir patyrusi tai ir tiek, kaip dabar, ar pasirinktumėte ortognatinį gydymą dar kartą?

Jeigu galėčiau atsukti laiką atgal, žinodama visa tai, ką ir kiek patyriau pasirinkusi ortognatinį gydymą, nedvejodama rinkčiausi viską pakartoti vėl. Tai yra labai įdomi gyvenimo patirtis su puikiu rezultatu. Dar kartą noriu padėkoti gydytojui Simonui Grybauskui ir jo visai nuostabiai komandai už suteiktą galimybę pašalinti trūkumus ir gyventi nevaržant savęs. Kaip mano mama kartą pasakė: ,,Simonas Grybauskas, kaip koks skulptorius, menininkas, ne tik gydo, bet dar ir kuria gražius veidus žmonėms ir taip daro pasaulį ne tik sveikesnį, bet ir gražesnį“.

 


--

Ortognatinį gydymą visuomet apima jungtinis chirurgo komandos ir gydytojo ortodonto darbas. Dr. Simono Grybausko komanda dėkoja už bendradarbiavimą ortodontei dr. Daliai Latkauskienei, kurios dėka pavyko pasiekti šių gydymo rezultatų.